2009 m. vasario 2 d.

Nuolatinė, jaunimo rengiama, gatvės paroda

Kauno miesto mero Andriaus Kupčinsko pilietine iniciatyva buvo leista piešti piešinius su aeorozoliniais dažais, dar vadinamus „graffiti“, ant tam tikrų Kauno mieste esančių tvorų (Kęstučio g. 72, Savanorių pr. 13, M. K. Čiurlionio g. tvoros 6–8). Šią miesto mero iniciatyvą gausiai palaikė minėtuoju menu užsiimantys kauniečiai, daugiausia jaunimas. Vos tik paskelbus šią informaciją laikraščiuose, bei Kauno miesto savivaldybės tinklalapyje menininkai nieko nelaukdami ėmėsi veiklos.

Miesto vadovybė nediktavo jokių taisyklių ir jokių temų būsimiesiems piešiniams. Ši idėja tiesiog buvo skirta tam, kad nebūtų bjaurojamos kitos, draustinos, miesto vietos. Buvo iškelta tik viena pagrindinė sąlyga; negalima piešti nekultūringų ir nešvankių, bei smurtą ir/ar agresiją, bei rasizmą skatinančių piešinių. Taigi, toks miesto valdžios sprendimas suteikė puikią galimybė jaunimui, ir ne tik, reikštis atvirose miesto erdvėse. O mums tai puiki galimybė pamatyti tai, kuo jaunimas, ir būtent tos srities menininkai, gyvena.

Apžiūrėdamas sienas tiek Savanorių prospekte, tiek M. K. Čiurlionio gatvėje pastebėjau vieną piešinių tendenciją, t. y. stilizuotus, kokius nors tekstus. Nors ir didžioji dalis jų angliški, ir sunkiai išskaitomi, tai vistiek leidžia suprasti jog jaunimas nesiruošia būti vienas. Jaunuoliai buriasi į grupeles ir savo mėgiamoje meno srityje atskleidžia vienas kito gabumus. Taip pat galima pamatyti labai daug fantastinių veikėjų. Susumuojant, visas viešas „graffiti“ menas yra nuostabi galimybė šiek tiek praplėsti savo akiratį ir tuo pat metu suprasti, kuo visgi domisi jaunimas. A. Kupčinsko sprendimas legalizuoti piešinius ant sienų yra tikrai labai puikus sprendimas, atsižvelgiant tiek į jaunimo užimtumą ir saviraišką, tiek ir į vandalizmą.


Atvaizdų nuotraukos atliktos ir publikuotos nekomerciniais tikslais.

2009 m. sausio 16 d.

Ar tik nelaukia mūsų "strawberry fields forever"?

Atplasnojo taikos balandis paskelbti to, kas jos galvelėj šiandien sukasi... sukasi... sukasi...
Tataigi.
Viena dvyliktokė ryte mane apšvietė apie aukštojo mokslo reformą. Sukonspektavus tai, ką išgirdau ir dar riebiai šliūkštelėjus asmeninės nuomonės gautume tokį pareiškimą:

Mūsų valstybės viršūnėlės vėl stebina mus savo genialumu ir gerais norais. Dabar jų planuose yra dalinai mokamų studijų panaikinimas, o tai reiškia, kad arba mes labai labai labai gerai mokinsimės arba mokėsim pilną ir didelę kainą už aukštąjį mokslą. Kartelė gan aukšta, ir neslepiama, kad reformos tikslas yra... sumažinti studentų skaičių Lietuvoje. Vyriausybei paprasčiausiai nepakanka pinigų apmokestinti visus norinčius besimokyti. Visa tai glaistoma tokiais didžiais siekiais kaip: "Mokslo ir studijų reformos tikslas – pasiekti, kad aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų sistema atitiktų šalies ūkio, visuomenės ir individualaus žmogaus poreikius, užtikrintų ilgalaikę darnią šalies plėtrą ir tarptautinį konkurencingumą." Kitaip tariant, jei reforma nebus pakeista ir nebus sušvelnintos jos sąlygos, tai labai atsilieps studentų skaičiui Lietuvoje.

Žvelgiant iš vienos pusės, tai gal ir gerai, nes universitetuose sėdi tikrai daugybė galvų, kurios galbūt nevertos ten sėdėti, bet žvilgtelėjus iš kitos pusės, tai tikra nesąmonė, nes iš daugybės jaunų protų bus atimama galimybė tobulėti ir jaunimo emigracija iš Lietuvos veikiausiai padvigubės.

Manyčiau, panelėms kiek lengviau, tereikia anksti ištekėti už turtingo vyro ir prašyti, kad vietoj naujos mašinos jis sumokėtų už mokslus. Na, o vaikinai... Užsakinėkit sau bilietus į Ispanijos braškių laukus.

...arba... Mokykimės!